Iš šio savo trečio žygio su TrenkTuru grįžau be medalio. Skaičiuodama paskutinio iš pasirinktų 32 kilometrų žingsnius supratau, kad turiu arba pasukti į priešingą finišui pusę ir skubėti į netrukus išvykstantį traukinį namo arba finišuoti ir dvi valandas laukti sekančio traukinio. Tad atidaviau kartu žygiavusiai draugei žygio dalyvio apyrankę su barkodu, kad finiše būtų užfiksuotas mano sugrįžimas iš trasos, ir nuskubėjau į geležinkelio stotį.
Labanoro žygis man buvo patogiausiai pasiekiamas TrenkTuro žygis. Švenčionėlių miestelis, kuriame startavo ir finišavo žygeiviai, iš Ignalinos yra pasiekiamas geležinkeliu, o kelionė užtrunka tik apie 15 minučių. Tai kol kas ilgiausias mano nueitas TrenkTuro maršrutas – raudonoje trasoje turėjau įveikti 32 km. Grįžus namo, judėjimo apskaitos programėlė parodė, kad nuo išvykimo iš namų ir iki grįžimo nukeliavau virš 50 tūkst. žinginių (penkis kartus daugiau nei šio tinklaraščio pavadinime panaudota rekomenduojama dienos žingsnių norma) ir beveik 36 km.
Didžioji dalis maršruto vedė per mišką. Akį džiugino žaluma, žydintys viržynai, o gomurį - sunokusios bruknės. Kraštovaizdį paįvairindavo miške pasislėpę ežerai ir ežerėliai.
Įspūdį paliko Švenčionėliuose esantis Žeimenos pažintinis takas, kuriuo ėjome žygio pradžioje. Takas įrengtas ant pontonų šlapioje upės pievoje. Pasivaikščiojimas juo turėtų būti įspūdingas pavasarį, kai pakilęs vanduo.
Po žygio organizatoriai pranešė, kad žygyje dalyvavo 4000 dalyvių. Stebėdama žygiuojančius kartu TrenkTuro žygiuose visada stebiuosi, kokie skirtingi žmonės į šiuos žygius susirenka: vieni atrodė kaip profesionalus sportininkai, kiti kaip išėję pasivaikščioti didmiesčio centre. Ankstyvas startas pirmame sraute nuo 7 val. ryto ir pasirinktas ilgiausias atstumas padėjo išvengti eilių palaikymo punktuose ir kamščių siauresnėse takeliuose. Tik paskutinėje atkarpoje, kai visos tris trasos vėl susijungė, teko judėti gan tankiame žygeivių sraute.
Labanoro žygis man buvo patogiausiai pasiekiamas TrenkTuro žygis. Švenčionėlių miestelis, kuriame startavo ir finišavo žygeiviai, iš Ignalinos yra pasiekiamas geležinkeliu, o kelionė užtrunka tik apie 15 minučių. Tai kol kas ilgiausias mano nueitas TrenkTuro maršrutas – raudonoje trasoje turėjau įveikti 32 km. Grįžus namo, judėjimo apskaitos programėlė parodė, kad nuo išvykimo iš namų ir iki grįžimo nukeliavau virš 50 tūkst. žinginių (penkis kartus daugiau nei šio tinklaraščio pavadinime panaudota rekomenduojama dienos žingsnių norma) ir beveik 36 km.
Didžioji dalis maršruto vedė per mišką. Akį džiugino žaluma, žydintys viržynai, o gomurį - sunokusios bruknės. Kraštovaizdį paįvairindavo miške pasislėpę ežerai ir ežerėliai.
Labanoro girios bruknės išviliojo iš tako nusukti ne vieną žygeivį.
Įspūdį paliko Švenčionėliuose esantis Žeimenos pažintinis takas, kuriuo ėjome žygio pradžioje. Takas įrengtas ant pontonų šlapioje upės pievoje. Pasivaikščiojimas juo turėtų būti įspūdingas pavasarį, kai pakilęs vanduo.
Žeimenos pažintinis takas.
Po žygio organizatoriai pranešė, kad žygyje dalyvavo 4000 dalyvių. Stebėdama žygiuojančius kartu TrenkTuro žygiuose visada stebiuosi, kokie skirtingi žmonės į šiuos žygius susirenka: vieni atrodė kaip profesionalus sportininkai, kiti kaip išėję pasivaikščioti didmiesčio centre. Ankstyvas startas pirmame sraute nuo 7 val. ryto ir pasirinktas ilgiausias atstumas padėjo išvengti eilių palaikymo punktuose ir kamščių siauresnėse takeliuose. Tik paskutinėje atkarpoje, kai visos tris trasos vėl susijungė, teko judėti gan tankiame žygeivių sraute.
Labanoro žygis su TrenkTuru vyko rugpjūčio 22 d.
