Kai papasakodavau draugams, kad savo viešnagės Druskininkuose metu noriu išbandyti šiaurietiško ėjimo takus, būdavo ir tokių, kurie nustebdavo: o ką šiaurietiškam ėjimui reikalingi specialūs takai. Ne, nereikalingi. Vis dėlto iš savo patirties žinau, kad vieni takai šiai veiklai tinka labiau, nei kiti. Kai pati išsiruošiu pasivaikščioti su lazdomis, maršrutą planuoju atsižvelgdama į kelis man svarbius dalykus. Man labiau patinka eiti miško takeliais nei asfaltu. Takas turi būti pakankamai platus, nes einant siaurais takais lazdos kabinasi už šakelių arba nepatogiai įsismeigia į kokį žolės kupstą. Nepatogu eiti nelygiais takais, arba ten, kur iš žemės kiša daug medžių šaknų, tad stengiuosi tokių atkarpų išvengti. Taip pat planuoju ėjimo trasą pagal laiką, kurį galiu tą dieną skirti šiai aktyviai veiklai. Išsirinkti maršrutą lengva, kai esi namuose ir renkiesi iš skersai išilgai išvaikščiotų takų, tačiau į Druskininkus atvažiavau vienam savaitgaliui, nepažįstu gerai apylinkių, nežinočiau, kur pasivaikščioti su lazdomis. Todėl šaunu, kad 2013 m. gruodį šiame mieste atidarytos dvi šiaurietiško ėjimo trasos.
Šeštadienio ryte šiaurietiškam ėjimui galėjau skirti daugiausiai tris valandas. Iš dviejų trasų geltonosios (9 km) ir mėlynosios (6,5 km), pasirinkau trumpesnę mėlynąją. Abi trasos prasideda tame pačiame taške Gardino g. prie Druskininkų kempingo priešingoje gatvės pusėje. Pradinį tašką radau lengvai ir pradėjau sekti takus žyminčius ženklus – geltonai-mėlynus kvadratus, kuriuos dažniausiai pamatydavau ant medžių kamienų.
 |
| Šiaurietiško ėjimo takų pradinis taškas. |
Maršruto pradžioje man nelabai patiko, kad asfalto ir ne asfalto atkarpos keitėsi gan dažnai. Eidama pirmą pusantro kilometro keletą kartų turėjau nusiimti ir vėl uždėti lazdų batukus, skirtus eiti asfaltu. Jei iš anksto žinočiau asfalto ar grunto dangos atkarpų ilgį, bučiau pasirinkusi eiti su batukais, o eidama grunto atkarpas tiesiog lazdas neščiausi su savimi. Pagalvojau, kad būtų visai pravartu, jei būtų kokie specialūs ženklai ant tako ar takų schemoje, kurie suteiktų informacijos, kokio ilgio asfalto ir ne asfalto takų atkarpos ir kur jos.
Gražiausia mėlynos trasos atkarpą sutampa su „Saulės taku“. Tai puikios kokybės miško takelis palei Ratnyčios upę, vedantis pro pušynus, alksnynus ir paupio pievas. Žygiuoti juo saulėtą ir šiltą vasaros rytą buvo tikras malonumas.
 |
| Didžioji dalis mėlynosios trasos eina palei Ratnyčios upę. Keliaujant šia trasa kertami du tilteliai. |
 |
| Būtent taip įsivaizduoju idealų taką šiaurietiškam ėjimui. |
Žygiuodama šiuo šiaurietiško ėjimo taku sutikau poilsiautojų, bet nei vieno „kolegos“ su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Visas pasivaikščiojimas užėmė per apytiksliai dvi valandas įskaitant laiką pėsčiomis nukeliauti iš viešbutuko Druskininkų cente į maršrutų pradinį tašką ir grįžimą į viešbutuką. Takas išbandytas 2014 m. liepos 5 d.
