Šiaurietiškasis ėjimas kaip ritualas

Visi mes gyvenime turime kokių nors ritualų - veiksmų, kuriuos kartojame tam tikru laiku ar tam tikromis aplinkybėmis ir kurie mums turi ypatingą prasmę. Šiuo metu mano gyvenime yra ritualas, susijęs su šiaurietiškuoju ėjimu. Grįžusi po darbo penktadienį, kartais net nepersirengusi, jei apranga leidžia, paimu savo šiaurietiškojo ėjimo lazdas ir skubu į mišką. Mintyse išsirenku maršrutą. Gal šiandien noriu patikrinti, ar jau pražydo gegužraibės? Gal pasigrožėti saulėlydžių vaizdingoje vietoje? Gal pasėdėti ant lieptelio besiklausant gamtos garsų? Priklausomai nuo savo nuotaikos ir norų pasirenku per vieną dvi valandas įveikiamą trasą. Kol nueinu suplanuotą atstumą, jei galvoje dar ir sukosi koks nors neužbaigtas reikalas, jis atsiduria minčių skyrelyje, skirtame pirmadienį spręstiniems reikalams. Geriu gamtos vaizdus, garsus, kvapus. Po savaitės darbų, sėdint prie kompiuterio, priimant sunkius ir lengvus sprendimus, po terminų laikymosi rėmų, pasivaikščiojimas leidžia persijungti iš darbinio režimo į savaitgalio, pabūti ryšyje su savimi ir aplinka.

Šis ritualas atsirado ne iš karto. Buvo laikas, kai į šiaurietiškąjį ėjimą žiūrėjau kaip į sportą: matavau žingsnius ir atstumą, ėjau skirtingomis technikomis bėgdavau ir šokinėdavau. Tačiau su laiku šiaurietiškasis ėjimas kaip sportas nuėjo į antrą planą. Pradėjau sau leisti sustoti nuskinti uogą, paklausyti paukščių, kartais nei nuimti lazdas ir jas tiesiog neštis. Manau, dabar eidama suderinu abu aspektus: didžiąją dalį laiko einu tvarkingai, seku savo techniką, bet leidžiu sau sulėtėti ar net sustoti ir išgyventi ypatingą akimirką. Sportinis aspektas ne mažiau svarbus mano rituale nei buvimas gamtoje. Judėjimas leidžia sudeginti per savaitę patirto streso hormonus ir pagaminti laimės hormonų.

Turiu pripažinti, kad vaikštant gamtoje potyriai ne visada būna tik malonus. Būna dienų, kai grįžtų sukandžiotą uodų, įsidilginusi, sulyta. Malonių potyrių vistiek būna daugiau ir jie atsveria tuos nemaloniuosius. Man patinka per šios pasivaikščiojimus pariti sezonų kaitą. Stebėti, kaip ištirpsta sniegas ir išdžiūsta žemė, pražysta žibutės ir plukės, jas keičia pakalnutės, atsiranda pirmos žemuogės, vėliau mėlynės, randu pirmas voveraitės, po kiek laiko išdygsta grybų tiltai, rudenį pasivaišinu obuoliu apleistame sode, tada medžiai suliepsnoja geltona ir raudina spalvomis ir ateina ramus prigesintų spalvų laikotarpis. Ateina laikas, kai porai mėnesiu atsisakau pasivaikščiojimų, nes grįžus iš darbo jau per tamsu išeiti į mišką, bet pradedu eiti vėl, kai tik dienos trukmė tai leidžia.

Taigi, kaip ką tik prisipažinau, šiaurietiškasis ėjimas tai mano savaitgalio pradžios, atsipalaidavimo, apsivalymo nuo neigiamų minčių ritualas. Galbūt, ir kūrybinių jėgų pažadinimo ritualas, nes šio įrašo idėja atsinešiau iš vieno tokių pasivaikščiojimų.

Vienas iš mano ėjimo takų.

Pasaulinė šiaurietiškojo ėjimo diena Birštone

Šeštadienio rytas. Sėdžiu sausakimšame autobuse Vilnius-Marijampolė. Autobusas nedidelis. Mano vieta pačiame autobuso gale kartu su kitomis trimis keleivėmis. Kojoms vietos maža. Neįmanoma pajudėti neužkliudžius kitų keleivių. Keliauju į Birštoną. Mano tikslas – dalyvauti Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos (LŠĖA) žygyje, kuris organizuojamas minint Pasaulinę šiaurietiškojo ėjimo dieną. Netoli Aukštadvario už autobuso lango pradeda krapnoti lietus. Sunerimusi įvertinu, kad šiandien lietingiems orams esu prastai pasiruošusi. Galvoje sukasi klausimas, kodėl važiuoju į šį žygį tokį atstumą? Ar man maža miškuose prie savo namų pramintų takų, pavasarinių paukščių giesmių ir žydinčių pakalnučių?

Birštonas pasitinka ramybe. Oras gaivus. Aki džiugina žaluma, gėlynai, neaukšti pastatai miestelio centre, tvarkingos gatvelės. Surandu miesto stadioną, kuriame jau laukia registracijos palapinė, vėjyje plazdančios LŠEA vėliavos. Užsiregistruoju, gaunu instruktorės skiriamąjį ženklą. Stadionas po truputį prisipildo žmonių, šurmulio. Po instruktažo ir nuotaikingo bendro šokio su lazdomis žygis prasideda.

Žygio dalyviai renkasi Birštono stadione.

Žygio dalyviams buvo pasiūlytos dvi trasos – 6 ir 12 kilometrų. Apie valandą žygiuojame visi kartu, vėliau mažesnį atstumą pasirinkusiųjų grupė atsiskiria. Dalis maršruto veda dviračių takais, dalis – miško takais per eglynus ir pušynus, žvyrkeliu. Kai kur atsiveria Nemuno panoramos, įspūdingiausia – nuo Škėvonių atodangos. Einame grupe, bendraudami tarpusavyje. Instruktoriai stengiasi patarti. Smagūs jausmas būti bendraminčių būryje. Vis rečiau einant šiaurietiškai tenka išgirsti iš sutikto praeivio pastabą apie pamestas slides, tačiau tenka susidurti su skepticizmu ir neigimu. Kitaip yra šiame žygyje, kuriame susitiko žmonės, suprantantys šiaurietiškojo ėjimo teikiamą džiaugsmą ir naudą, spinduliuojantys entuziazmą. Žygio pabaigoje svarstau, kad dėl teigiamų emocijų, bendrai sugeneruotos energijos, taip pat dėl galimybės patyrinėti dar vieną įdomų ir gražų Lietuvos kampelį, buvo verta nuvažiuoti tą atstumą.

Atokvėpio akimirka prie Nemuno.

Nemunas nuo Škėvonių atodangos,

Pėsčiųjų žygiai, prie kurių noriai prisijungia ir šiaurietiškojo ėjimo mėgėjai, Lietuvoje populiarėja. Norint, galima surasti ir mokamų, ir dalyviams nemokamų žygių. Žygis Birštone buvo ne tik nemokamas, bet ir su dovanomis jo dalyviams. Prieš žygį jie gavo mineralinio vandens „Vytautas“, po žygio – knygą apie šiaurietiškąjį ėjimą, greito paruošimo avižinės košės „Aktivus“ ir nuolaidų kuponą Vytautas mineral SPA paslaugoms. Po žygio galima buvo pasistipinti gardžia koše.

Pasaulinė šiaurietiškojo ėjimo diena yra minima gegužę. Inciatyvą pradėjo INWA (International Nordic Walking Federation). Ši organizacija kiekvienais metais savo interneto puslapyje paskelbia šventės datas ir kviečia prie jos minėjimo jungtis viso pasaulio šiaurietiškojo ėjimo mėgėjus. Šiais metais ši šventė vyksta gegužės 19 ir 20 dienomis.