Rugpjūčio 4 d. pakviečiau į šiaurietiškojo ėjimo žygį pas Palūšės apylinkių velnius. Dabar papasakosiu, kaip žygio metu aplankytas vietas šalia Palūšės ir Ignalinos surasti savarankiškai.
Pirma legendinė vietovė yra Taramo ežeras. Vietos gyventojai žino, kad šiame ežere gyvena Taramos velnias. Pasakojama, kad šis kadaise gyvenęs Juodinio ežere, esančiame prie pat Gaveikėnų kaimo. Tačiau vieną dieną velnias pajuto, kad jam nesaugu gyventi taip arti žmonių, ir nusprendė persikelti į atokiau esantį ežerą. Vieną naktį jis ateina į kaimą ir pasibeldžią į langą su prašymu paskolinti roges. Prašytojas prasitaria, kad rogės reikalingos vaikams iš Juodinio į Taramą pervežti, todėl žmonėms kyla įtarimas, ar tik ne velnias čia rogių skolinti atėjęs. Įtarimas virsta įsitikinimu, kai ryte kaimo žmonės iš paliktų pėdsakų atseka, kad rogės buvo panaudotos apverstos aukštyn stipinais. Padavimas savo sąsajomis su senuoju lietuvių tikejimu sudomino mitologijos tyrėjus Vykintą Vaitkevičių ir Daivą Vaitkevičienę ir jis buvo įtrauktas į knygą “Lietuva: 101 legendinė vieta”. Knygos iliustratorius nupiešė pagrindinį padavimo veikėją - velnią apverstomis rogėmis gabenantį velniukus. Taramos ežeru galima pasigrožėti keliaujant botanikos taku, kurio nemaža atkarpa veda prie pat ežero ar kalvomis, nuo kurios jis labai gerai matomas.
Kita su velniais siejama vieta, labai logiškai, yra Gaveikėnų vandens malūnas. Nes kokiame Lietuvos malūne nepasakojama apie velnius. Gaveikėnų malūno velnias vadinamas Abisinu kresdavo malūnininkui ir jo klientams piktas išdaigas. Kartą malūnininkas, norėdamas atsikratyti darbininko, pasiuntė jį naktį į malūną miltus malti. Malūnininkas tikėjosi, kad velnias pražudys samdinį ir šiam bus galima nemokėti uždirbtų pinigų. Tačiau sumanus vyras sugebėjo velnią apgaule prikaustyti prie girnų ir priversti dirbti. Šis padavimas buvo pavaizduotas viename iš Meironių skulptūrų tako stogastulpių, tačiau 2019 m. nuvirtęs šis stogastulpis iškeliavo į dirbtuves ir neaišku, ar grįš į savo vietą. Gaveikėnų vandens malūną galima aplankyti, nusukus iš botanikos tako toje vietoje, kur jis išeina į asfaltuotą kelią į Meronis. Kitoje asfaltuoto kelio pusėje reikia surasti miško kelią. Šis išves tiesiai Gaveikėnų kaimą, o kaimo pagrindinė gatvė - iki pat malūno. Beje, pats Gaveikėnų kaimas labai gražus, gatvinio tipo, išsaugojęs nemažai tradicinių architektūros elementų.
 |
| Poilsio akimirka prie Gaveikėnų malūno. Nufotografavo Daiva Visakavičiūtė. |
Paskutinė vieta, kurioje velnią galima net savo akimis pamatyti, yra Meironių medinių skulptūrų takas . 2019 m. iš dviejų stogastulpių su velniais savo vietoje buvo likęs tik vienas, vaizduojantis Šuminų kaimo pirtyje gyvenantį velnią amatininką. Iš legendose minimų personažų take taip pat pamatysite laumes bei Tauragnų kunigaikštį. Prieš keliaujant taku siūlau perskaityti Ritos Ramanauskienės ir Dalios Sargūnienės straipsnį “Stogastulpiai Meironių kaime” (nuoroda čia), kuriame pristatytos visos medžio skulptūros. Straipsnis padės jas surasti, geriau suprasti, kas pavaizduota, ir pamatyti kitomis akimis. Žygyje taką aplankėme, sugrįžę iš Gaveikėnų kaimo tuo pat keliu iki asfaltuoto kelio į Meironys ir juo nuėję iki pat Meironių. Prie Meironių kaimo kryžiaus pasukome lauko keliu į kairę. Pirmas stogastulpis “Kalvis” yra visai arti kaimo; prie jo stovint, dar galima matyti Meironių pastatus. Lauko kelias veda Lūšių pakrante ir, virsdamas pėsčiųju taku, nuveda atgal į Palūšę.
 |
| "Velnias-amatininkas" Mieronių skulptūrų take. Nufotografavo Daiva Visakavičiūtė. |
Šaltiniai. Informaciją surinkau iš tekste minimos knygos ir straipsnio, bei iš Ignalinos turizmo informacijos centro interneto svetainės www.ignalina.info (padavimas apie Gaveikėnų malūną).
