2019 m. gegužės 20 d., pirmadienis

Antrą kartą Birštone per Pasaulinę šiaurietiškojo ėjimo dieną

Gegužės 18 d. Lietuvoje antrą kartą buvo minima pasaulinė šiaurietiškojo ėjimo diena. Kalendoriuose kol kas šios dienos nerasite, todėl norint sužinoti, kada ją švęsti, reikėtų pasitikrinti Tarptautinės šiaurietiškojo ėjimo asociacijos (INWA ) internetiniame puslapyje. Paprastai šventė vyksta trečią gegužės savaitgalį.

Prieš metus vykęs Pasaulinės šiaurietiškojo ėjimo dienos minėjimas buvo labai smagus, todėl laukiau antrojo ir rezervavau gegužės 18 d. savo kalendoriuje Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos organizuojamam renginiui.

Šiais metais į Birštoną keliavau su nuotykiais. Ne, nepramiegojau atsikelti į traukinį, tačiau Vilniuje, išlipusi iš jo, daiktų lentynoje pamiršau dvi poras šiaurietiškojo ėjimo lazdų, sau ir draugei. Kai jų pasigedau ir kreipiausi į Vilniaus geležinkelio stoties informacijos skyrių, traukinys jau buvo išvykęs į depą, todėl darbuotojos tik užrašė informaciją paliktus daiktus bei mano telefono numerį ir pažadėjo susisiekti, jei lazdas pavyktų surasti. Kvailas jausmas, kai važiuoji minėti šiaurietiškojo ėjimo diena ir su savimi neturi šiaurietiškojo ėjimo lazdų.

Iš Vilniaus į Birštoną keliavome labai patogiai Šiaurietiškojo ėjimo klubo „8 žingsniai“ užsakytame autobuse. Kai atvykome į vietą, laimei, dar buvo šiaurietiškojo ėjimo lazdų, kurias renginio organizatoriai neatlygintinai paskolindavo jų neturintiems dalyviams. Man tai išgelbėjo visą dieną.

Šiais metais žygio pradžioje įvyko techniškiausio instruktoriaus rinkimai. Konkurse dalyvavo 6 instruktoriai, o jų techniką vertino 3 teisėjų komisija. Teisėjai – tikri ekspertai šiaurietiškojo ėjimo srityje Laimontas Rakauskas, Valdemar Chmielevski ir Janina Bazevicienė. Techniškiausio instruktoriaus rinkimus pelnytai laimėjo Rasa Paulauskienė.

Techniškiausio šiaurietiškojo ėjimo instruktoriaus rinkimai. Nuotrauka iš "Šiaurietiškojo ėjimo mokykla/Nordic walking school" Facebook puslapio.

Kitas žygio pradžios akcentas – šokis-mankšta su lazdomis. Jis ledo dalyviams apšilti ir sukurė šventės ir bendrumo nuotaiką. Po šokio leidžiamės į žygį. Organizatoriai parengė 6 ir 11 km trasas. Iš pradžių einame visi kartu, vėliau 6 km pasirinkusių dalyvių grupė atsiskiria. Šiais metais 11 km trasa daugiausiai vedė mišku ir, mano akimis, buvo labai vaizdinga. Ypatingi trasų akcentai: trumpas sustojimas prie Nemuno (abi trasos) ir prie legendomis apipinto nuvirtusio Žvėrinčiaus ąžuolo kamieno (11 km trasa). Grįžę po žygio dalyviai galėjo atsigaivinti vandeniu ir pasistiprinti gardžia koše.
Žygiuojame Žvėrinčiaus mišku 11 km trasa.

Po žygio  skani karšta košė.

Organizatoriai paskelbė, kad šių metų žygyje dalyvavo apie 150 dalyvių. Sutikau dalyvius iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Žąslių, Birštono. Tad dalyvių geografija plati.

Po žygio kartu su Šiaurietiškojo ėjimo klubu „8 žingsniai“ neskubame namo. Dar aplankome Birštono sakralinį muziejų, Škėvonių atodangą ir Nemajūnų bažnyčią. 

Sakoma, kad Nemajūnų bažnyčia įkvėpta šv. Onos bažnyčios pavyzdžio. Bažnyčios įdomybė – jaunamarčių juostų kilimas, prie kurio ateinama melsti sėkmingų santykių ir santarvės šeimoje.


O kaip mano pamirštos lazdos? Dar autobuse į Birštoną sulaukiau skambučio, kad jos buvo rastos, ir pakeliui namo atsiėmiau Vilniaus stoties geležinkelio stotyje. Tad galiausiai šis žygis man buvo be nuostolių.