Šiaurietiško ėjimo žygis Ievalaukis - Gaveikėnų vandens malūnas

Gegužės 1 d. dalyvavau šiaurietiško ėjimo žygyje nuo Ievalaukio ekologinės kaimo turizmo sodybos iki Gaveikėnų vandens malūno. Žygio tikslas buvo išbandyti šiaurietiško ėjimo maršrutą, kurį prieš naują turistinį sezoną paruošė sodybos darbuotojai, ir supažinti su šiaurietiško ėjimo technika sodybos personalą.

Pasirinktas maršrutas pasiteisino (nuotraukas galima pamatyti čia). Didžioji jo dalis eina mišku ir pievomis, tad žygiuodami šiltą saulėtą dieną grožėjomės žaluma ir Dringio ežero vaizdais. Trasos ilgis apie 5 km ir ji eina ratu, todėl nereikia grįžti jau nukeliautu maršrutu. Maršrutas įdomus ir tuo, kad veda pro Gaveikėnų vandens malūną. Norint galima užsukti ir į gatvinį Gaveikėnų kaimą, stabtelėti prie medinio kaimo kryžiaus.

Gaveikėnų vandens malūnas.

Man ši diena buvo ypatinga ir tuo, kad kelią nuo Ignalinos iki Ievalaukio ir atgal įveikiau pėsčiomis su kuprine ant pečių. Su turistine kuprine esu nukeliavusi šimtus kilometru, bet pastaruoju metu nedažnai tekdavo ją ištraukti. Supratau, kad pasiilgau šito jausmo.

Pakeliui į starto vietą.

1997 m. Marko Kantaneva straipsnis apie šiaurietišką ėjimą

Ieškodama informacijos apie šiaurietiško ėjimo istoriją, aptikau Marko Kantaneva 1997 m. straipsnio „Sauvakävely” paties autoriaus padarytą vertimą į anglų kalbą. Marko Kantaneva yra vienas iš šiaurietiško ėjimo pradininkų, prisidėjęs prie šios veiklos plėtojimo ir populiarinimo. 

Pradžiai keletas faktų iš šiaurietiško ėjimo istorijos. Tarptautinė šiaurietiško ėjimo asociacija (International Nordic Walking Association) šiaurietiško ėjimo išradėja vadina moterį Leena Jääskeläinen. Ji buvo kūno kultūros mokytoja, kuri net 1966 m. vienoje iš Helsinkio mokyklų ėjimą su slidžių lazdomis pradėjo taikyti kūno kultūros pamokose. 1979 m. kūno kultūros mokytojas ir treneris Mauri Repo savo publikacijoje aprašė metodus, taikomus lygumų slidininkų vasaros treniruotėse ir turėjo panašumų su dabartine šiaurietiško ėjimo technika. 1997 m. suomių sportinio inventoriaus gamybos kompanija „Exel“ pradėjo pirmų specialių šiaurietiško ėjimo lazdų gamybą.

M. Kantaneva straipsnis parašytas irgi 1997 m. dar iki lazdų šiaurietiškam ėjimui masinės gamybos. Todėl straipsnyje ėjimui siūloma naudoti slidžių arba kopimo į kalnus lazdas. Net pavadinimo šiaurietiškas ėjimas („nordic walking“) dar nebuvo. Straipsnio komentaruose nurodoma, kad terminas „Sauvakävely” suomiškai pažodžiui reiškia ėjimą su lazdomis.

M. Kantaneva straipsnyje gvildenamas pagrindinis argumentas, kuris leido šiaurietiškam ėjimui tapti tokiam populiariam – šios fizinio aktyvumo rūšies kompleksiškas poveikis, kai vienos veiklos metu mankštinamos įvairios raumenų grupės nuo kojų raumenų iki pilvo ir viršutinės kūno dalies, bei treniruojama širdies-kraujotakos sistema bei plaučiai. Tiems, kas šiaurietišką ėjimą praktikuoja sveikatingumui, Kanataneva rekomenduoja rinktis tokį ėjimo tempą, kuris netrukdytų kalbėtis. Tiems, kas norėtų šiaurietišką ėjimą naudoti sporinėje treniruotėje, pavyzdžiui, besiruošiant slidinėjimo varžyboms, Kanatneva rekomenduoja du pratimus: kopimą į įkalnę su lazdomis ir nubėgimą nuo kalno, pabrėždamas, kad šie pratimai turėtų būti taikomi tik po apšilimo ir esant gerai fizinei būklei.

M. Kantaneva 1997 m. publikacijos vertimą į anglų kalbą galima rasti tinklaraštyje nordicwalkingnewsblog.blogspot.com