Trenkturo „Žiemos žygis‘20“ Varėnoje

Nemažai priklauso nuo požiūrio. Galima skųstis, kad šiame žiemos žygyje nebuvo tikros žiemos, ir kad orai nebuvo nei malonūs, nei fotogeniški. O galima pasidžiaugti, kad bent pusę žygio praėjome ir po atviru dangumi pietavome be lietaus. Na o paskui išbandėme savo žygio aprangą ir komforto ribas. Žygis priminė, kad galima laukti sniego, saulės, kitų palankių aplinkybių, o galima tiesiog padaryti tai, ką nori tokiomis sąlygomis, kokios yra čia ir dabar.

Finiše su žygio medaliais.

Šiame žygyje pasirinkau auksinį vidurį – 23 km trasą. Kiti pasirinkimai buvo eiti 14 arba 32 km. Geltona trasa iš Varėnos pro Žiežulio ir Ilgio ežerus nuvedė į Perloją ir atgal į Varėną pro Girežerį. Pakeliui buvo 5 poilsio ir pagalbos punktai. Daugumoje jų galima buvo gauti geriamo vandens, karštos arbatos ir užkandžių, o Perlojoje – dar ir karštos perlinės košės. Iš įdomesnių aplankytų vietų įvardinčiau Perlojos kabantį tiltą per Merkį ir patį kaimą su milžinišku paminklu Vytautui Didžiajam ir bažnyčia.

Prieš žygio pradžią organizatoriai paskelbė, kad laukia atvykstant apie 6000 dalyvių. Todėl ypač smagu, kad šiame žygyje buvo visiškai atsisakyta vienkartinių indų. Žygio dalyviai buvo paprašyti pasiimti su savimi savo puoduką arbatai, o einantieji 23 arba 32 km – dar savo dubinėlį ir šauktą košei. Neturintys indų galėjo pasiskolinti daugkartinius indus iš organizatorių. Skolinti daugkartiniai indai turėjo būti grąžinti. Jie bus panaudoti kituose žygiuose.

Tokiame masiniame žygyje, kur dalyviai būtų skaičiuojame ne šimtais, o tūkstančiais, dalyvavau antrą kartą. Apie pirmą kartą „Karjerų žygyje‘19“ Naujoje Akmenėje papasakojau čia. Pastebėjau, kad toks didelis skaičius žmonių nesukelia didesnių nepatogumų. Panašu, kad žygiai traukia kultūringus ir pozityvius žmones. Trasoje nepasitaikė nemalonių situacijų dėl žmonių, konfliktų ar neigiamų emocijų. Dauguma dalyvių ėjo su šeima ar nedidelėje kompanijoje. Buvo smagu matyti, kaip žmonės bendrauja tiesiogiai ir nuoširdžiai be mobiliųjų telefonų.

Žygyje dalyvavau be šiaurietiškojo ėjimo lazdų. Taip ilgesnės distancijos žygyje siekiau taupyti energiją. Taip pat man patinka, tyrinėjant sau naujas vietoves, turėti laisvas rankas. Tai ne rekomendacija, o asmenis man tinkantis pasirinkimas. Pažįstu ne vieną šiaurietiškojo ėjimo entuziastą, kuris teigia, kad lazdos padeda visuose žygiuose ir visomis aplinkybėmis. Prisimenu, kad skaičiau apie žygeivį, kuris į žygius eidavo vienas, nes manė, kad kalbėdamasis su kuo nors eikvoja energiją, o žygyje jėgas reikia tausoti. Tačiau pati patyriau, kad pokalbiai einant gali padėti greičiau tirpti dar nenueitiems kilometrams ir pamiršti kokį skaudamą vietą ar nepatogumą. Tad priimant tam tikrus sprendimus, svarbu pasvarstyti, kas tinka būtent man.

Pirmoje žygio atkarpoje prie Žiežulio ežero. Ženklai ant medžio rodo, kad čia dar eina visos 3 žygio trasos: 14 km žalioji, 23 km geltonoji ir 32 km raudonoji.

Pasistiprinimas viename iš poilsio ir pagalbos punktų.