Kai 10000 žingsnių virsta 50000: Labanoro žygio su TrenkTuru įspūdžiai

Iš šio savo trečio žygio su TrenkTuru grįžau be medalio. Skaičiuodama paskutinio iš pasirinktų 32 kilometrų žingsnius supratau, kad turiu arba pasukti į priešingą finišui pusę ir skubėti į netrukus išvykstantį traukinį namo arba finišuoti ir dvi valandas laukti sekančio traukinio. Tad atidaviau kartu žygiavusiai draugei žygio dalyvio apyrankę su barkodu, kad finiše būtų užfiksuotas mano sugrįžimas iš trasos, ir nuskubėjau į geležinkelio stotį.

Labanoro žygis man buvo patogiausiai pasiekiamas TrenkTuro žygis. Švenčionėlių miestelis, kuriame startavo ir finišavo žygeiviai, iš Ignalinos yra pasiekiamas geležinkeliu, o kelionė užtrunka tik apie 15 minučių. Tai kol kas ilgiausias mano nueitas TrenkTuro maršrutas – raudonoje trasoje turėjau įveikti 32 km. Grįžus namo, judėjimo apskaitos programėlė parodė, kad nuo išvykimo iš namų ir iki grįžimo nukeliavau virš 50 tūkst. žinginių (penkis kartus daugiau nei šio tinklaraščio pavadinime panaudota rekomenduojama dienos žingsnių norma) ir beveik 36 km.

Didžioji dalis maršruto vedė per mišką. Akį džiugino žaluma, žydintys viržynai, o gomurį - sunokusios bruknės. Kraštovaizdį paįvairindavo miške pasislėpę ežerai ir ežerėliai.

Labanoro girios bruknės išviliojo iš tako nusukti ne vieną žygeivį.

Įspūdį paliko Švenčionėliuose esantis Žeimenos pažintinis takas, kuriuo ėjome žygio pradžioje. Takas įrengtas ant pontonų šlapioje upės pievoje. Pasivaikščiojimas juo turėtų būti įspūdingas pavasarį, kai pakilęs vanduo.

Žeimenos pažintinis takas.

Po žygio organizatoriai pranešė, kad žygyje dalyvavo 4000 dalyvių. Stebėdama žygiuojančius kartu TrenkTuro žygiuose visada stebiuosi, kokie skirtingi žmonės į šiuos žygius susirenka: vieni atrodė kaip profesionalus sportininkai, kiti kaip išėję pasivaikščioti didmiesčio centre. Ankstyvas startas pirmame sraute nuo 7 val. ryto ir pasirinktas ilgiausias atstumas padėjo išvengti eilių palaikymo punktuose ir kamščių siauresnėse takeliuose. Tik paskutinėje atkarpoje, kai visos tris trasos vėl susijungė, teko judėti gan tankiame žygeivių sraute.

 

Labanoro žygis su TrenkTuru vyko rugpjūčio 22 d. 

Trenkturo „Žiemos žygis‘20“ Varėnoje

Nemažai priklauso nuo požiūrio. Galima skųstis, kad šiame žiemos žygyje nebuvo tikros žiemos, ir kad orai nebuvo nei malonūs, nei fotogeniški. O galima pasidžiaugti, kad bent pusę žygio praėjome ir po atviru dangumi pietavome be lietaus. Na o paskui išbandėme savo žygio aprangą ir komforto ribas. Žygis priminė, kad galima laukti sniego, saulės, kitų palankių aplinkybių, o galima tiesiog padaryti tai, ką nori tokiomis sąlygomis, kokios yra čia ir dabar.

Finiše su žygio medaliais.

Šiame žygyje pasirinkau auksinį vidurį – 23 km trasą. Kiti pasirinkimai buvo eiti 14 arba 32 km. Geltona trasa iš Varėnos pro Žiežulio ir Ilgio ežerus nuvedė į Perloją ir atgal į Varėną pro Girežerį. Pakeliui buvo 5 poilsio ir pagalbos punktai. Daugumoje jų galima buvo gauti geriamo vandens, karštos arbatos ir užkandžių, o Perlojoje – dar ir karštos perlinės košės. Iš įdomesnių aplankytų vietų įvardinčiau Perlojos kabantį tiltą per Merkį ir patį kaimą su milžinišku paminklu Vytautui Didžiajam ir bažnyčia.

Prieš žygio pradžią organizatoriai paskelbė, kad laukia atvykstant apie 6000 dalyvių. Todėl ypač smagu, kad šiame žygyje buvo visiškai atsisakyta vienkartinių indų. Žygio dalyviai buvo paprašyti pasiimti su savimi savo puoduką arbatai, o einantieji 23 arba 32 km – dar savo dubinėlį ir šauktą košei. Neturintys indų galėjo pasiskolinti daugkartinius indus iš organizatorių. Skolinti daugkartiniai indai turėjo būti grąžinti. Jie bus panaudoti kituose žygiuose.

Tokiame masiniame žygyje, kur dalyviai būtų skaičiuojame ne šimtais, o tūkstančiais, dalyvavau antrą kartą. Apie pirmą kartą „Karjerų žygyje‘19“ Naujoje Akmenėje papasakojau čia. Pastebėjau, kad toks didelis skaičius žmonių nesukelia didesnių nepatogumų. Panašu, kad žygiai traukia kultūringus ir pozityvius žmones. Trasoje nepasitaikė nemalonių situacijų dėl žmonių, konfliktų ar neigiamų emocijų. Dauguma dalyvių ėjo su šeima ar nedidelėje kompanijoje. Buvo smagu matyti, kaip žmonės bendrauja tiesiogiai ir nuoširdžiai be mobiliųjų telefonų.

Žygyje dalyvavau be šiaurietiškojo ėjimo lazdų. Taip ilgesnės distancijos žygyje siekiau taupyti energiją. Taip pat man patinka, tyrinėjant sau naujas vietoves, turėti laisvas rankas. Tai ne rekomendacija, o asmenis man tinkantis pasirinkimas. Pažįstu ne vieną šiaurietiškojo ėjimo entuziastą, kuris teigia, kad lazdos padeda visuose žygiuose ir visomis aplinkybėmis. Prisimenu, kad skaičiau apie žygeivį, kuris į žygius eidavo vienas, nes manė, kad kalbėdamasis su kuo nors eikvoja energiją, o žygyje jėgas reikia tausoti. Tačiau pati patyriau, kad pokalbiai einant gali padėti greičiau tirpti dar nenueitiems kilometrams ir pamiršti kokį skaudamą vietą ar nepatogumą. Tad priimant tam tikrus sprendimus, svarbu pasvarstyti, kas tinka būtent man.

Pirmoje žygio atkarpoje prie Žiežulio ežero. Ženklai ant medžio rodo, kad čia dar eina visos 3 žygio trasos: 14 km žalioji, 23 km geltonoji ir 32 km raudonoji.

Pasistiprinimas viename iš poilsio ir pagalbos punktų.