Kai 10000 žingsnių virsta 50000: Labanoro žygio su TrenkTuru įspūdžiai

Iš šio savo trečio žygio su TrenkTuru grįžau be medalio. Skaičiuodama paskutinio iš pasirinktų 32 kilometrų žingsnius supratau, kad turiu arba pasukti į priešingą finišui pusę ir skubėti į netrukus išvykstantį traukinį namo arba finišuoti ir dvi valandas laukti sekančio traukinio. Tad atidaviau kartu žygiavusiai draugei žygio dalyvio apyrankę su barkodu, kad finiše būtų užfiksuotas mano sugrįžimas iš trasos, ir nuskubėjau į geležinkelio stotį.

Labanoro žygis man buvo patogiausiai pasiekiamas TrenkTuro žygis. Švenčionėlių miestelis, kuriame startavo ir finišavo žygeiviai, iš Ignalinos yra pasiekiamas geležinkeliu, o kelionė užtrunka tik apie 15 minučių. Tai kol kas ilgiausias mano nueitas TrenkTuro maršrutas – raudonoje trasoje turėjau įveikti 32 km. Grįžus namo, judėjimo apskaitos programėlė parodė, kad nuo išvykimo iš namų ir iki grįžimo nukeliavau virš 50 tūkst. žinginių (penkis kartus daugiau nei šio tinklaraščio pavadinime panaudota rekomenduojama dienos žingsnių norma) ir beveik 36 km.

Didžioji dalis maršruto vedė per mišką. Akį džiugino žaluma, žydintys viržynai, o gomurį - sunokusios bruknės. Kraštovaizdį paįvairindavo miške pasislėpę ežerai ir ežerėliai.

Labanoro girios bruknės išviliojo iš tako nusukti ne vieną žygeivį.

Įspūdį paliko Švenčionėliuose esantis Žeimenos pažintinis takas, kuriuo ėjome žygio pradžioje. Takas įrengtas ant pontonų šlapioje upės pievoje. Pasivaikščiojimas juo turėtų būti įspūdingas pavasarį, kai pakilęs vanduo.

Žeimenos pažintinis takas.

Po žygio organizatoriai pranešė, kad žygyje dalyvavo 4000 dalyvių. Stebėdama žygiuojančius kartu TrenkTuro žygiuose visada stebiuosi, kokie skirtingi žmonės į šiuos žygius susirenka: vieni atrodė kaip profesionalus sportininkai, kiti kaip išėję pasivaikščioti didmiesčio centre. Ankstyvas startas pirmame sraute nuo 7 val. ryto ir pasirinktas ilgiausias atstumas padėjo išvengti eilių palaikymo punktuose ir kamščių siauresnėse takeliuose. Tik paskutinėje atkarpoje, kai visos tris trasos vėl susijungė, teko judėti gan tankiame žygeivių sraute.

 

Labanoro žygis su TrenkTuru vyko rugpjūčio 22 d. 

Trenkturo „Žiemos žygis‘20“ Varėnoje

Nemažai priklauso nuo požiūrio. Galima skųstis, kad šiame žiemos žygyje nebuvo tikros žiemos, ir kad orai nebuvo nei malonūs, nei fotogeniški. O galima pasidžiaugti, kad bent pusę žygio praėjome ir po atviru dangumi pietavome be lietaus. Na o paskui išbandėme savo žygio aprangą ir komforto ribas. Žygis priminė, kad galima laukti sniego, saulės, kitų palankių aplinkybių, o galima tiesiog padaryti tai, ką nori tokiomis sąlygomis, kokios yra čia ir dabar.

Finiše su žygio medaliais.

Šiame žygyje pasirinkau auksinį vidurį – 23 km trasą. Kiti pasirinkimai buvo eiti 14 arba 32 km. Geltona trasa iš Varėnos pro Žiežulio ir Ilgio ežerus nuvedė į Perloją ir atgal į Varėną pro Girežerį. Pakeliui buvo 5 poilsio ir pagalbos punktai. Daugumoje jų galima buvo gauti geriamo vandens, karštos arbatos ir užkandžių, o Perlojoje – dar ir karštos perlinės košės. Iš įdomesnių aplankytų vietų įvardinčiau Perlojos kabantį tiltą per Merkį ir patį kaimą su milžinišku paminklu Vytautui Didžiajam ir bažnyčia.

Prieš žygio pradžią organizatoriai paskelbė, kad laukia atvykstant apie 6000 dalyvių. Todėl ypač smagu, kad šiame žygyje buvo visiškai atsisakyta vienkartinių indų. Žygio dalyviai buvo paprašyti pasiimti su savimi savo puoduką arbatai, o einantieji 23 arba 32 km – dar savo dubinėlį ir šauktą košei. Neturintys indų galėjo pasiskolinti daugkartinius indus iš organizatorių. Skolinti daugkartiniai indai turėjo būti grąžinti. Jie bus panaudoti kituose žygiuose.

Tokiame masiniame žygyje, kur dalyviai būtų skaičiuojame ne šimtais, o tūkstančiais, dalyvavau antrą kartą. Apie pirmą kartą „Karjerų žygyje‘19“ Naujoje Akmenėje papasakojau čia. Pastebėjau, kad toks didelis skaičius žmonių nesukelia didesnių nepatogumų. Panašu, kad žygiai traukia kultūringus ir pozityvius žmones. Trasoje nepasitaikė nemalonių situacijų dėl žmonių, konfliktų ar neigiamų emocijų. Dauguma dalyvių ėjo su šeima ar nedidelėje kompanijoje. Buvo smagu matyti, kaip žmonės bendrauja tiesiogiai ir nuoširdžiai be mobiliųjų telefonų.

Žygyje dalyvavau be šiaurietiškojo ėjimo lazdų. Taip ilgesnės distancijos žygyje siekiau taupyti energiją. Taip pat man patinka, tyrinėjant sau naujas vietoves, turėti laisvas rankas. Tai ne rekomendacija, o asmenis man tinkantis pasirinkimas. Pažįstu ne vieną šiaurietiškojo ėjimo entuziastą, kuris teigia, kad lazdos padeda visuose žygiuose ir visomis aplinkybėmis. Prisimenu, kad skaičiau apie žygeivį, kuris į žygius eidavo vienas, nes manė, kad kalbėdamasis su kuo nors eikvoja energiją, o žygyje jėgas reikia tausoti. Tačiau pati patyriau, kad pokalbiai einant gali padėti greičiau tirpti dar nenueitiems kilometrams ir pamiršti kokį skaudamą vietą ar nepatogumą. Tad priimant tam tikrus sprendimus, svarbu pasvarstyti, kas tinka būtent man.

Pirmoje žygio atkarpoje prie Žiežulio ežero. Ženklai ant medžio rodo, kad čia dar eina visos 3 žygio trasos: 14 km žalioji, 23 km geltonoji ir 32 km raudonoji.

Pasistiprinimas viename iš poilsio ir pagalbos punktų. 

Irklentė vs. šiaurietiškojo ėjimo lazdos

Besibaigiant šiai vasarai nusprendžiau, kad kitą vasarą šalia reguliaraus šiaurietiškojo ėjimo bent kartą per savaitę norėčiau pasiirstyti su irklente. Šiose veiklose matau nemažai panašumų. Tai pastebėjau ne tik aš, nes girdėjau, kaip pasiplaukiojimai su irklente dar vadinami “vaikščiojimu ant vandens”.

Abi veiklos leidžia mankštinti stebėtinai daug ir panašių raumenų grupių. Einat šiaurietiškai ir plaukiant irklente dirba kojų, nugaros, preso, pečių ir rankų raumenis - praktiškai visas kūnas. Jei įdomu apie tai sužinoti daugiau, apačioje įdedu nuorodas į interneto resursus, kur galima patikrinti kokie raumenys dirba einant šiaurietiškai ir plaukiant irklente. Tačiau pastebėjau, kad po poros valandų, praleistų ant irklentės, kitą dieną jausdavau raumenų skausmą. Tą, kuris atsiranda po ypač intensyvaus sporto ir fizinio darbo. Pirmą kartą taip jaučiau pilvo preso raumenys, antrą - klubus ir pečių juostą, trečia - bicepsus (visi tris kartai buvo su skirtingų tipų irklentėmis). O po poros valandų ėjimo, raumenų skausmo niekada nejausdavau. Todėl, besiremdama savo pojūčiais, manau, kad raumenys ant irklentės dirba intensyviau, nei einant šiaurietiškai.

Abi veiklos ypač tinka tiems, kam patinka fizinis aktyvumas gamtoje. Asmeniškai man galimybė pasimėgauti gamta yra svarbus bonusas šalia raumenų mankštinimo, kalorijų deginimo ir kitų dalykų, dėl kurių žmonės sportuoja. Savo ėjimo maršrutus sudėlioju taip, kad kuo daugiau eičiau miško keliais, takais, pievomis. Stengiuosi eiti bent kartą per savaitę ir pastebėti, kas nuo praeito karto pasikeitę. Bandau būti atvira gamtos grožiui. Išplaukusi su irklente taip pat mėgaujuosi ne tik judesiu bet ir vaizdais, ežero bangavimu ir platybe. Ant irklentės patyriau ypatinga gamtos artumą, kai, atsisėdusi pailsinti kojas, jaučiau lengvą ežero alsavimą po savimi ir stebėjau iš vandens iššokstančias žuveles.

Šiaurietiškojo ėjimo lazdų neabejotinas pranašumas – visus metus trunkantis sezonas. Lietuvos sąlygomis tinkamas inventorius gali padėti pratęsti irklenčių sezoną, bet nemanau, kad jis galėtų trukti visus metus. Pasiplaukiojimas su irklente, kaip įsitikinau, nereikalauja fizinio pasirengimo, o išplaukti gali po trumpo instruktažo. Tačiau reikalavimai žmogaus savijautai ir sveikatos būklei yra aukštesni. Pasiirstymas irklente yra intensyvesnė fizinė veikla už šiaurietiškąjį ėjimą. Pirmus kartus turėjau įveikti baime nukristi, kai ant irklentės stojausi visu ūgiu, taip pat man reikėjo laiko priprasti “stovėti ant vandens”, to jausmo, kai po kojomis nejauti tvirto pagrindo.

Asmeniškai man ir šiaurietiškasis ėjimas, ir irklentės yra smagios veiklos, kuriomis užsiimti nereikia prisiverti. Manau, kad tas smagumo elementas yra labai svarbu renkantis sau tinkamą fizinio aktyvumo veiklą.

Poilsis ant irklentės Lūšių ir Šakarvos ežerus jungiančioje protakoje. Paskutinė 2019 m. vasaros diena.

Straipsnį apie tai, kokie raumenys dirba einant šiaurietiškai, anglų kalba rasite čia.

Lietuviškai apie šiaurietiškąjį ėjimą ir raumenys, kurie dirba einant šiaurietiškai, galima perskaityti čia.

Straipsnį apie tai, kokie raumenys dirba iriantis ant irklentės, anglų kalba su labai aiškiu piešiniu rasite čia.

Pėsčiomis pas Palūšės apylinkių velnius

Rugpjūčio 4 d. pakviečiau į šiaurietiškojo ėjimo žygį pas Palūšės apylinkių velnius. Dabar papasakosiu, kaip žygio metu aplankytas vietas šalia Palūšės ir Ignalinos surasti savarankiškai.

Pirma legendinė vietovė yra Taramo ežeras. Vietos gyventojai žino, kad šiame ežere gyvena Taramos velnias. Pasakojama, kad šis kadaise gyvenęs Juodinio ežere, esančiame prie pat Gaveikėnų kaimo. Tačiau vieną dieną velnias pajuto, kad jam nesaugu gyventi taip arti žmonių, ir nusprendė persikelti į atokiau esantį ežerą. Vieną naktį jis ateina į kaimą ir pasibeldžią į langą su prašymu paskolinti roges. Prašytojas prasitaria, kad rogės reikalingos vaikams iš Juodinio į Taramą pervežti, todėl žmonėms kyla įtarimas, ar tik ne velnias čia rogių skolinti atėjęs. Įtarimas virsta įsitikinimu, kai ryte kaimo žmonės iš paliktų pėdsakų atseka, kad rogės buvo panaudotos apverstos aukštyn stipinais. Padavimas savo sąsajomis su senuoju lietuvių tikejimu sudomino mitologijos tyrėjus Vykintą Vaitkevičių ir Daivą Vaitkevičienę ir jis buvo įtrauktas į knygą “Lietuva: 101 legendinė vieta”. Knygos iliustratorius nupiešė pagrindinį padavimo veikėją - velnią apverstomis rogėmis gabenantį velniukus. Taramos ežeru galima pasigrožėti keliaujant botanikos taku, kurio nemaža atkarpa veda prie pat ežero ar kalvomis, nuo kurios jis labai gerai matomas.

Kita su velniais siejama vieta, labai logiškai, yra Gaveikėnų vandens malūnas. Nes kokiame Lietuvos malūne nepasakojama apie velnius. Gaveikėnų malūno velnias vadinamas Abisinu kresdavo malūnininkui ir jo klientams piktas išdaigas. Kartą malūnininkas, norėdamas atsikratyti darbininko, pasiuntė jį naktį į malūną miltus malti. Malūnininkas tikėjosi, kad velnias pražudys samdinį ir šiam bus galima nemokėti uždirbtų pinigų. Tačiau sumanus vyras sugebėjo velnią apgaule prikaustyti prie girnų ir priversti dirbti. Šis padavimas buvo pavaizduotas viename iš Meironių skulptūrų tako stogastulpių, tačiau 2019 m. nuvirtęs šis stogastulpis iškeliavo į dirbtuves ir neaišku, ar grįš į savo vietą. Gaveikėnų vandens malūną galima aplankyti, nusukus iš botanikos tako toje vietoje, kur jis išeina į asfaltuotą kelią į Meronis. Kitoje asfaltuoto kelio pusėje reikia surasti miško kelią. Šis išves tiesiai Gaveikėnų kaimą, o kaimo pagrindinė gatvė - iki pat malūno. Beje, pats Gaveikėnų kaimas labai gražus, gatvinio tipo, išsaugojęs nemažai tradicinių architektūros elementų.

Poilsio akimirka prie Gaveikėnų malūno. Nufotografavo Daiva Visakavičiūtė.

Paskutinė vieta, kurioje velnią galima net savo akimis pamatyti, yra Meironių medinių skulptūrų takas . 2019 m. iš dviejų stogastulpių su velniais savo vietoje buvo likęs tik vienas, vaizduojantis Šuminų kaimo pirtyje gyvenantį velnią amatininką. Iš legendose minimų personažų take taip pat pamatysite laumes bei Tauragnų kunigaikštį. Prieš keliaujant taku siūlau perskaityti Ritos Ramanauskienės ir Dalios Sargūnienės straipsnį “Stogastulpiai Meironių kaime” (nuoroda čia), kuriame pristatytos visos medžio skulptūros. Straipsnis padės jas surasti, geriau suprasti, kas pavaizduota, ir pamatyti kitomis akimis. Žygyje taką aplankėme, sugrįžę iš Gaveikėnų kaimo tuo pat keliu iki asfaltuoto kelio į Meironys ir juo nuėję iki pat Meironių. Prie Meironių kaimo kryžiaus pasukome lauko keliu į kairę. Pirmas stogastulpis “Kalvis” yra visai arti kaimo; prie jo stovint, dar galima matyti Meironių pastatus. Lauko kelias veda Lūšių pakrante ir, virsdamas pėsčiųju taku, nuveda atgal į Palūšę.

"Velnias-amatininkas" Mieronių skulptūrų take. Nufotografavo Daiva Visakavičiūtė.

Šaltiniai. Informaciją surinkau iš tekste minimos knygos ir straipsnio, bei iš Ignalinos turizmo informacijos centro interneto svetainės www.ignalina.info (padavimas apie Gaveikėnų malūną).

Pėsčiųjų žygis po Naujosios Akmenės karjerus

Rugpjūčio 10 d. Naujojoje Akmenėje vyko išskirtinis pėsčiųjų žygis. Jam apibūdinti buvo naudojami posakiai “Marso kanjonai” ir “Mėnulis žemėje”, o aš dabar, žiūrėdama į nuotraukas, matau dykumas, kalnus ir “Dingusį pasaulį”. Tai žygis po Naujosios Akmenės karjerus. Į šį “TrenkTuro” komandos organizuotą žygį, kaip perskaičiau 15min.lt, susirinko apie 5 tūkstančius dalyvių. Toks žmonių skaičius sudarytų apie ⅔ Naujosios Akmenės gyventojų arba beveik visus Ignalinos gyventojus.

Žygio dalyviai galėjo pasirinkti 18, 29 ar 37 kilometrų trasas (žalią, geltoną arba raudoną). Poilsio punktuose jų laukė vanduo ir lengvi užkandžiai, pasirinkusiųjų nueiti 29 arba 37 kilometrus - taip pat ir žygio pietūs. Kadangi mėgstu keliauti lėtai ir mėgautis gražiais vaizdais, pasirinkau 18 km maršrutą, kuris vedė tik pro vieną, bet patį didžiausią Karpėnų klinčių karjerą. Iš žygio atnešiau nemažai nuotraukų. Nebuvo lengva atrinkti keletą pačiausių. Bet štai tie, mano nuomone, labiausiai dėmesio verti kadarai.

Svajonę dalyvauti karjerų žygyje padėjo įgyvendinti Šiaurietiškojo ėjimo klubas “8 žingsniai”, kuris organizavo kelionę į šį žygį iš Vilniaus komfortišku autobusu.

Nepamesti kelio padėjo trasų žymėjimas. 

Prie pirmo kontrolinio punkto "Kalniuko". Tolumoje truputi didesnis už tašką Naujosios Akmenės bažnyčios bokštas žymį žygio pradžios vietą - Naujosios Akmenės centrinę aikštę.

 

Karpėnų karjero skardžiai iš aukštai.

Tarsi krateris...

Milžinas - žingsniuojantis ekskavatorius.

Karpėnų karjero skardžiai iš apačios.

Kviečiu į šiaurietiškojo ėjimo žygį pas Palūšės apylinkių velnius

Rugpiūčio 4 d., po velniškai gero šeštadienio “Palūšės regatos 2019” šventėje, kviečiu į šiaurietiškojo ėjimo žygį.

"Palušės regatos 2019" renginių programa.

Ar žinote, kad “Ignalinos krašte nuo seno šimtas velnių gyvena”? Žygio metu aplankysime Palūšės apylinkių vietas, kurios padavimuose yra siejamos su raguotais. Pamatysime  Gaveikėnų vandens malūną bei ežerus Juodinį ir Taramą, patekusius į V. Vaitkevičiaus sudarytą Lietuvos legendinių vietų šimtuką. Taip pat pasigrožėsime vietinių padavimų ir pasakojimų įkvėptomis medžio skulptūromis Lūšių ežero pakrantėje.

Žygio pradžia 10 val. prie Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro . Trukmė iki 3 val. Trasos ilgis 7 km.

Kaip pasiruošti žygiui? Pasirinkite patogią, nevaržanti judesio aprangą pagal orus. Rekomenduojama dėvėti ilgas kelnes. Turėti galvos apdangalą. Avalynė uždara, pavyzdžiui, tvirti sportbačiai arba kitokie patogūs batai. Su savimi pasiimkite vandens. Daiktus rekomenduojama sudėti į nedidelę patogią kuprinę arba ant juosmens tvirtinamą tašę.

Šiaurietiškojo ėjimo lazdas galiu paskolinti (inventoriaus skaičius ribotas). Lazdų rezervacija ir atsakymai į klausimus dėl žygio telefonu 8 652 87 219 arba el. paštu jelena.jusis@gmail.com

Į žygį priimsime ir norinčius eiti be lazdų.

Žygio įvykis socialiniame tinkle Facebook -> https://www.facebook.com/events/2383980871813441/

Antrą kartą Birštone per Pasaulinę šiaurietiškojo ėjimo dieną

Gegužės 18 d. Lietuvoje antrą kartą buvo minima pasaulinė šiaurietiškojo ėjimo diena. Kalendoriuose kol kas šios dienos nerasite, todėl norint sužinoti, kada ją švęsti, reikėtų pasitikrinti Tarptautinės šiaurietiškojo ėjimo asociacijos (INWA ) internetiniame puslapyje. Paprastai šventė vyksta trečią gegužės savaitgalį.

Prieš metus vykęs Pasaulinės šiaurietiškojo ėjimo dienos minėjimas buvo labai smagus, todėl laukiau antrojo ir rezervavau gegužės 18 d. savo kalendoriuje Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos organizuojamam renginiui.

Šiais metais į Birštoną keliavau su nuotykiais. Ne, nepramiegojau atsikelti į traukinį, tačiau Vilniuje, išlipusi iš jo, daiktų lentynoje pamiršau dvi poras šiaurietiškojo ėjimo lazdų, sau ir draugei. Kai jų pasigedau ir kreipiausi į Vilniaus geležinkelio stoties informacijos skyrių, traukinys jau buvo išvykęs į depą, todėl darbuotojos tik užrašė informaciją paliktus daiktus bei mano telefono numerį ir pažadėjo susisiekti, jei lazdas pavyktų surasti. Kvailas jausmas, kai važiuoji minėti šiaurietiškojo ėjimo diena ir su savimi neturi šiaurietiškojo ėjimo lazdų.

Iš Vilniaus į Birštoną keliavome labai patogiai Šiaurietiškojo ėjimo klubo „8 žingsniai“ užsakytame autobuse. Kai atvykome į vietą, laimei, dar buvo šiaurietiškojo ėjimo lazdų, kurias renginio organizatoriai neatlygintinai paskolindavo jų neturintiems dalyviams. Man tai išgelbėjo visą dieną.

Šiais metais žygio pradžioje įvyko techniškiausio instruktoriaus rinkimai. Konkurse dalyvavo 6 instruktoriai, o jų techniką vertino 3 teisėjų komisija. Teisėjai – tikri ekspertai šiaurietiškojo ėjimo srityje Laimontas Rakauskas, Valdemar Chmielevski ir Janina Bazevicienė. Techniškiausio instruktoriaus rinkimus pelnytai laimėjo Rasa Paulauskienė.

Techniškiausio šiaurietiškojo ėjimo instruktoriaus rinkimai. Nuotrauka iš "Šiaurietiškojo ėjimo mokykla/Nordic walking school" Facebook puslapio.

Kitas žygio pradžios akcentas – šokis-mankšta su lazdomis. Jis ledo dalyviams apšilti ir sukurė šventės ir bendrumo nuotaiką. Po šokio leidžiamės į žygį. Organizatoriai parengė 6 ir 11 km trasas. Iš pradžių einame visi kartu, vėliau 6 km pasirinkusių dalyvių grupė atsiskiria. Šiais metais 11 km trasa daugiausiai vedė mišku ir, mano akimis, buvo labai vaizdinga. Ypatingi trasų akcentai: trumpas sustojimas prie Nemuno (abi trasos) ir prie legendomis apipinto nuvirtusio Žvėrinčiaus ąžuolo kamieno (11 km trasa). Grįžę po žygio dalyviai galėjo atsigaivinti vandeniu ir pasistiprinti gardžia koše.

Žygiuojame Žvėrinčiaus mišku 11 km trasa.

Po žygio – skani karšta košė.

Organizatoriai paskelbė, kad šių metų žygyje dalyvavo apie 150 dalyvių. Sutikau dalyvius iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Žąslių, Birštono. Tad dalyvių geografija plati.

Po žygio kartu su Šiaurietiškojo ėjimo klubu „8 žingsniai“ neskubame namo. Dar aplankome Birštono sakralinį muziejų, Škėvonių atodangą ir Nemajūnų bažnyčią. 

Sakoma, kad Nemajūnų bažnyčia įkvėpta šv. Onos bažnyčios pavyzdžio. Bažnyčios įdomybė – jaunamarčių juostų kilimas, prie kurio ateinama melsti sėkmingų santykių ir santarvės šeimoje.

O kaip mano pamirštos lazdos? Dar autobuse į Birštoną sulaukiau skambučio, kad jos buvo rastos, ir pakeliui namo atsiėmiau Vilniaus stoties geležinkelio stotyje. Tad galiausiai šis žygis man buvo be nuostolių.