Šiaurietiškasis ėjimas kaip ritualas

Visi mes gyvenime turime kokių nors ritualų - veiksmų, kuriuos kartojame tam tikru laiku ar tam tikromis aplinkybėmis ir kurie mums turi ypatingą prasmę. Šiuo metu mano gyvenime yra ritualas, susijęs su šiaurietiškuoju ėjimu. Grįžusi po darbo penktadienį, kartais net nepersirengusi, jei apranga leidžia, paimu savo šiaurietiškojo ėjimo lazdas ir skubu į mišką. Mintyse išsirenku maršrutą. Gal šiandien noriu patikrinti, ar jau pražydo gegužraibės? Gal pasigrožėti saulėlydžių vaizdingoje vietoje? Gal pasėdėti ant lieptelio besiklausant gamtos garsų? Priklausomai nuo savo nuotaikos ir norų pasirenku per vieną dvi valandas įveikiamą trasą. Kol nueinu suplanuotą atstumą, jei galvoje dar ir sukosi koks nors neužbaigtas reikalas, jis atsiduria minčių skyrelyje, skirtame pirmadienį spręstiniems reikalams. Geriu gamtos vaizdus, garsus, kvapus. Po savaitės darbų, sėdint prie kompiuterio, priimant sunkius ir lengvus sprendimus, po terminų laikymosi rėmų, pasivaikščiojimas leidžia persijungti iš darbinio režimo į savaitgalio, pabūti ryšyje su savimi ir aplinka.

Šis ritualas atsirado ne iš karto. Buvo laikas, kai į šiaurietiškąjį ėjimą žiūrėjau kaip į sportą: matavau žingsnius ir atstumą, ėjau skirtingomis technikomis bėgdavau ir šokinėdavau. Tačiau su laiku šiaurietiškasis ėjimas kaip sportas nuėjo į antrą planą. Pradėjau sau leisti sustoti nuskinti uogą, paklausyti paukščių, kartais nei nuimti lazdas ir jas tiesiog neštis. Manau, dabar eidama suderinu abu aspektus: didžiąją dalį laiko einu tvarkingai, seku savo techniką, bet leidžiu sau sulėtėti ar net sustoti ir išgyventi ypatingą akimirką. Sportinis aspektas ne mažiau svarbus mano rituale nei buvimas gamtoje. Judėjimas leidžia sudeginti per savaitę patirto streso hormonus ir pagaminti laimės hormonų.

Turiu pripažinti, kad vaikštant gamtoje potyriai ne visada būna tik malonus. Būna dienų, kai grįžtų sukandžiotą uodų, įsidilginusi, sulyta. Malonių potyrių vistiek būna daugiau ir jie atsveria tuos nemaloniuosius. Man patinka per šios pasivaikščiojimus pariti sezonų kaitą. Stebėti, kaip ištirpsta sniegas ir išdžiūsta žemė, pražysta žibutės ir plukės, jas keičia pakalnutės, atsiranda pirmos žemuogės, vėliau mėlynės, randu pirmas voveraitės, po kiek laiko išdygsta grybų tiltai, rudenį pasivaišinu obuoliu apleistame sode, tada medžiai suliepsnoja geltona ir raudina spalvomis ir ateina ramus prigesintų spalvų laikotarpis. Ateina laikas, kai porai mėnesiu atsisakau pasivaikščiojimų, nes grįžus iš darbo jau per tamsu išeiti į mišką, bet pradedu eiti vėl, kai tik dienos trukmė tai leidžia.

Taigi, kaip ką tik prisipažinau, šiaurietiškasis ėjimas tai mano savaitgalio pradžios, atsipalaidavimo, apsivalymo nuo neigiamų minčių ritualas. Galbūt, ir kūrybinių jėgų pažadinimo ritualas, nes šio įrašo idėja atsinešiau iš vieno tokių pasivaikščiojimų.

Vienas iš mano ėjimo takų.